• Bendras kraujo tyrimas – naudojamas įvertinti kraujo forminių elementų (leukocitų, eritrocitų, trombocitų ir kt.) kiekį. Pagal rezultatus galima daryti išvadas apie imunitetą, organizmo gebą pernešti deguonį į ląsteles bei kraujo krešėjimą.

• Kalis – vienas svarbiausių mikroelementų žmogaus organizme, palaikantis sveiką inkstų, širdies, raumenų, nervų veiklą bei organizmo skysčių pusiausvyrą. Kalio kraujo tyrimas gali padėti stebėti arba diagnozuoti būkles kaip inkstų ligos, aukštas kraujospūdis ir širdies ligos, susijusios su sutrikusiu kalio kiekiu. Dažniausia kalio trūkumo priežastis – kalio netekimas su šlapimu dėl vaistų vartojimo (diuretikai), kurie padidina šlapinimąsi. Vėmimas, viduriavimas taip pat gali sukelti pernelyg didelį kalio netekimą iš virškinamojo trakto. Per didelį kalio kiekį organizme gali sukelti: inkstų liga, antinksčių sutrikimas – Adisono liga, nudegimai ar operacijos, 1 tipo cukrinis diabetas, mityba ir papildai – maisto produktų vartojimas kuriuose yra per daug kalio.

• Natris – pagrindinis organizmo katijonas, reguliuojantis vandens apykaitos subalansavimą. Natrio koncentracija paprastai nustatoma vertinant elektrolitų-skysčių balansą, dehidrataciją. Natrio kiekis kraujyje padidėja esant šioms būklėms: dehidratacijai, Cushing sindromui, viduriavimui, nekompensuotam cukriniam diabetui, inkstų nepakankamumui ir kt. Natrio koncentracija kraujyje gali sumažėti gydant diuretikais, esant hipotirozei, antinksčių nepakankamumui, nudegimams, natrio netekimui virškinamąjame trakte (vėmimas, viduriavimas, fistulės).

• Chloras – vienas pagrindinių kūno anijoninių elektrolitų, jis padeda valdyti vandens kiekį ląstelėse bei organizmo skysčiuose (kraujas, limfa, tarpląstelinis skystis), padeda palaikyti kraujo tūrį ir pH. Chloras pagrinde gaunamas iš druskos, pašalinamas su šlapimu. Chloro koncentracijos padidėjimas ir sumažėjimas dažnai sutampa su natrio koncentracijos padidėjimu ir sumažėjimu. Koncentracijos kraujyje sutrikimai dažniausiai atsiranda dėl per didelio ar nepakankamo druskos kiekio vartojimo, dehidratacijos, lėtinių inkstų ligų, viduriavimo ir vėmimo.

• Magnis – svarbus mikroelementas, kuris reikalingas širdies ir kraujagyslių, raumenų, nervų sistemos, kaulų funkcionavimui, padeda palaikyti normalius žmogaus organizmo biocheminius procesus.

• Geležis – mineralas, būtinas tinkamai hemoglobino (esančio raudonuosiuose kraujo kūneliuose), reikalingo deguoniui transportuoti kraujyje, funkcijai. Taip pat svarbus formuojant jungiamąjį audinį ir gaminant hormonus. Geležies koncentracija sumažėja esant lėtiniams kraujavimams, lėtinėms ligoms (tuberkuliozei, onkologinėms ir kt.), vitamino C nepasisavinimui, šie faktoriai gali sukelti anemiją, virškinimo sutrikimus, silpnumo pojūtį ir apsunkintą mąstymą.

• Kalcis –  būtinas mikroelementas, reikalingas organizmui stiprinti kaulus, dantis ir jungiamuosius audinius, kontroliuoti raumenų susitraukimą ir atsipalaidavimą, palaikyti širdies veiklą, normalizuoti kraujo krešėjimo procesus, reguliuoti fermentines reakcijas, taip pat sklandžiai perduoti nervinius impulsus tarp ląstelių. Sveiko kalcio kiekio organizme palaikymas padeda sumažinti riziką susirgti ligomis, susijusiomis su aukštu kraujospūdžiu, ypač nėštumo metu. Taip pat mažina gaubtinės ir tiesiosios žarnos adenomų (nepiktybinių auglių) riziką.

• Jonizuotas kalcis – jonizuotas kalcis, arba laisvas kalcis, yra aktyvioji bendro kalcio dalis, kuri parodo kiek kalcio yra panaudojama organizmo procesuose. Šis kalcis yra esminis nervų funkcijos palaikymui, svarbus membranų pralaidumui, raumenų susitraukimams, liaukų sekrecijai ir kraujo krešėjimo procesams.

• Fosforas – tai mikroelementas, dalyvaujantis daugelyje organizmo reakcijų. Jis yra esminė kaulų ir dantų sudedamoji dalis, palaiko organizmo rūgščių-šarmų balansą, dalyvauja vitamino D ir kalcio pasisavinime bei yra ypač svarbus maitinančioms mamoms, nes dalyvauja pieno gamyboje. Jo disbalansas svarbus kaulinio audinio apykaitoje, širdies ir kraujagyslių sistemos bei inkstų veikloje.

• Feritinas – tai baltymas, kuris geriausiai atspindi geležies atsargų kiekį organizme. Tai daug jautresnis ir specifiškesnis rodiklis nei serumo geležis.

• Vitaminas D – padeda organizmui pasisavinti kalcį, fosforą ir magnį, reguliuoja kalcio ir fosforo įsiurbimą žarnyne, padeda šioms medžiagoms išsilaikyti kauluose ir dantyse, padeda išvengti rachito, artrito ir osteoporozės, dalyvauja augimo ir brendimo procesuose, būtinas sveikai nervų sistemai ir imunitetui. Žmogaus organizme Vitaminas D susidaro veikiant ultravioletiniams spinduliams. Su maistu jo gaunama nedaug. Trūkstant vitamino D, vaikams vystosi rachitas, deformuojasi kaukolė ir stuburas, žandikauliai, sutrinka dantų augimas, atsiranda dėmių dantų emalyje, susilpnėja imunitetas, gali pasireikšti silpnumas, nuovargis, depresija

• Gliukozė serume – pagrindinis organizmo angliavandenis ir parametras cukriniam diabetui nustatyti. Gliukozės kiekis veniniame kraujyje gali būti nustatomas tiriant serumą (kraujas imamas į paprastą biochemijai skirtą mėgintuvėlį be priedų). Padidėjęs gliukozės kiekis gali būti nustatomas, kai yra: diabetas, sutrikusi gliukozės tolerancija, Cushing sindromas, akromegalija, pankreatitas, kasos vėžys, feochromocitoma, tireotoksikozė, stresas (pvz., nudegimų metu), nėščiųjų diabetas, kai kurių medikamentų vartojimas. Sumažėjęs gliukozės kiekis gali būti nustatomas, kai yra: inkstų ligos, širdies ligos, badavimas, sepsis, insulino perdozavimas, nepavalgius po insulino vartojimo, antidiabetinių geriamųjų vaistų perdozavimas, insulinoma. Padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje gali pasireikšti šiais simptomais: nuolatinis noras valgyti, nuovargis, dažnas šlapinimasis, troškulys, svorio netekimas, dažnesni infekciniai susirgimai (ypač šlapimo ir lytinių takų), išsausėjusi oda, dėmesio sukaupimo sunkumai, neaiškus matymas, blogai gyjančios žaizdos, impotencija. Kai gliukozės kiekis kraujyje sumažėja, gali pasireikšti šie simptomai: silpnumas, nuovargis, dusulys, rankų ir kojų tirpimas, burnos džiūvimas, dirglumas ir nemiga, odos blyškumas.

• Cholesterolis – bendrojo cholesterolio kiekio padidėjimas kraujyje yra svarbiausias aterosklerozės rizikos veiksnys. Esant bendrojo cholesterolio kiekio padidėjimui ši rizika vertinama kartu su kitų jo frakcijų – MTL, DTL bei trigliceridų tyrimo rezultatais.

• DTL cholesterolis – „gerasis cholesterolis“, viena iš cholesterolio frakcijų. DTL padidėjimas, priešingai negu kitų cholesterolio frakcijų, sumažina išeminės širdies ligos riziką. Sumažėjimas šią riziką didina.

• MTL cholesterolis – „blogasis cholesterolis“. Padidėjęs MTL yra jautrus rodiklis ir kartu su cholesteroliu rodo padidėjusią aterosklerozės riziką, todėl jie yra pagrindiniai aterogenai. Tačiau visi rizikos veiksniai turėtų būti vertinami kompleksiškai, atlikus bendrojo cholesterolio ir visų jo frakcijų tyrimus. Aterogeniškumo koeficientas (AK) rodo „blogojo“ ir “gerojo“ cholesterolių kiekio kraujyje santykį ir, atitinkamai, aterosklerozės rizikos laipsnį. Kuo DTL cholesterolio kiekis yra didesnis, atitinkamai aterogeniškumo koeficientas bus mažesnis. Normoje AK neturėtų viršyti 3. Kuo daugiau jis viršija normą, tuo aterosklerozės rizika yra didesnė.

• Trigliceridai. Pagrindinis riebalų rūgščių šaltinis organizme. Trigliceridų nustatymas svarbus apibūdinant hiperlipidemijas ir įvertinant išeminės širdies ligos riziką. Asmenims, turintiems mažą DTL bei didelį trigliceridų kiekį, išeminės širdies ligos rizika daug didesnė nei tiems, kurių kraujyje šių pokyčių nenustatoma.

• Aterogeniškumo koeficientas (AK)  – tai lipidų apykaitos rodiklis, kuris padeda įvertinti aterosklerozės (kraujagyslių susiaurėjimo) riziką. Koficientas yra apskaičiuojamas remiantis lipidogramos rezultatais. 

• Kreatinkinazė (CK) – daugiausia kreatinkinazės randama skersaruožiuose skeleto ir širdies raumenyse bei smegenų audinyje. Kiekviename organe randama kitoks skirtingų kreatinkinazės izofermentų santykis. Bendros kreatinkinazės padidėjimas serume būdingas miokardo infarktui, Duchenne miodistrofijai, polimiozitui, raumenų traumai, galvos traumai ir kt.

• Laktatdehidrogenazė (LDH) – yra viduląstelinis fermentas, todėl jo kiekis kraujyje padidėja, kai ląstelės yra pažeidžiamos. LDH tyrimas gali būti naudojamas įtariant įvairios kilmės ląstelių pažeidimą, pvz.: po traumų, kaulų lūžių, infekcijų, esant onkologiniams susirgimams bei kita. Dažnai LDH kiekis padidėja esant hemolizei (eritrocitų suirimas). Taip pat šis tyrimas atliekamas įtarus širdies infarktą, nes dėl šios būklės pažeistos širdies raumens ląstelės į kraują išskiria didelį šio fermento kiekį. LDH kiekio kraujyje sumažėjimas diagnostinės reikšmės neturi.

• Asparagininė transaminazė (AST) – kepenų fermentas. Padidėjęs šio fermento aktyvumas vertinamas kaip kepenų ir širdies patologijos rodiklis.

• Alanininė aminotransferazė (ALT) – fermentas, vienas jautriausių kepenų pažeidimo rodiklių. Ypač didelis ALT koncentracijos padidėjimas nustatomas sergant ūmiu hepatitu (gali didėti net iki 10-20 kartų).

• De Ritis koeficientas – apskaičiuotas kepenų fermentų AST/ALT santykis. Sveikų žmonių jis yra 1,33 ± 0,42. Šio santykio padidėjimas būdingas širdies pakenkimui, o sumažėjimas rodo kepenų patologiją. De Ritis koeficientas gali būti naudojamas pirminiam kepenų ligų diferencijavimui.

• Gama-gliutamiltransferazė (GGT) – vienas iš biocheminių tyrimų, padedantis įvertinti kepenų būklę. Gama gliutamiltransferazės tyrimas informatyvus esant kepenų pažeidimams, o ypač kai yra cholestazinis sindromas (sutrikęs tulžies nutekėjimas). GGT tyrimas kai kuriais atvejais gali būti naudojamas kaip atrankinis, piktnaudžiavimo alkoholiu nustatymui.

• Šarminė fosfatazė – yra gaminama kepenyse, kauluose, žarnyne, placentoje, inkstuose, plaučiuose. Tai informatyvus kepenų ir kaulų patologijos rodiklis. Kepenyse šarminės fosfatazės padidėjimas susijęs su mechanine tulžies nutekėjimo kliūtimi (akmuo, kasos galvutės navikas, cista, kepenų pūlinys, parazitai ir kt.). Šarminės fosfatazės koncentracija taip pat gali padidėti nėštumo metu, vaikams intensyvaus kaulų augimo stadijoje, bei esant kaulų patologijai. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šarminės fosfatazės koncentracija kraujyje gali padidėti po valgio, todėl kraujas šiam tyrimui turi būti imamas nevalgius.

• Pankreatinė amilazė (P-AMY) – specifiškiausias kasos uždegimo rodiklis. Jis nepadidėja esant kitiems patologiniams procesams, išskyrus tuos, kurie pažeidžia kasą. Šio rodiklio padidėjimas gali rodyti ūmų pankreatitą, lėtinio pankreatito paūmėjimą, dvylikapirštės žarnos perforaciją į kasą. Sumažėjimas kartais gali rodyti kasos vėžį

• Lipazė – tai kasoje gaminamas fermentas, kuris dalyvauja maisto virškinimo procese skaidant riebalus. Kraujo lipazės tyrimas dažniausiai atliekamas siekiant įvertinti kasos veiklą, tai vienas informatyviausių pankreatito (kasos uždegimo) rodiklių. Lipazės kiekis stipriai padidėja esant ūmiam pankreatitui, kasos latakų nepraeinamumui, kasos vėžiui.

• Kreatininas (CREA) – vienas iš svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių.Kreatininas susidaro raumenyse ir patekęs į kraują filtruojasi inkstų glomeruluose. Sutrikus filtracinei inkstų funkcijai, kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatinino filtracija priklauso nuo funkcionuojančių glomerulų kiekio. Jeigu funkciškai aktyvių glomerulų kiekis sumažėja, tuomet kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatininas yra galutinis kreatino metabolizmo produktas. Kreatinino kiekio padidėjimas – informatyvus inkstų nepakankamumo rodiklis. Kreatinino koncentracija taip pat gali priklausyti nuo amžiaus ir raumenų masės. Esant inkstų ligoms, šlapimo takų obstrukcijai, su amžiumi ir esant padidėjusiai raumenų masei kreatinino koncentracija kraujyje didėja. Sumažėjusi raumenų masė, raumenų distrofija, nėštumas gali įtakoti mažesnę kreatinino koncentraciją kraujyje. Kreatinino tyrimas dažniausiai atliekamas, kai reikia įvertinti inkstų glomerulų filtraciją, funkcionuojančių glomerulų skaičių ir inkstų ligos sunkumo laipsnį.

• Šlapalas (UREA) – vienas svarbiausių inkstų funkcijos rodiklių. Šlapalas yra galutinis baltymų apykaitos produktas, sintezuojamas kepenyse. Šlapalo koncentracija organizme priklauso nuo to, kaip greit jį gamina kepenys ir kaip greit išskiria inkstai. Kartu su kreatininu šis parametras naudojamas inkstų funkcijai įvertinti. Abu rodikliai papildo vienas kitą. Šlapalo koncentracija mažėja esant kepenų ligoms, kuomet sutrinka jo sintezė, taip pat nėštumo metu. Šlapalo koncentracijai taip pat gali turėti baltyminio maisto vartojimas. Gausus baltymų vartojimas šlapalo koncentraciją gali padidinti, tuo tarpu badaujant ji mažėja.
• Albuminas – pagrindinė organizmo transportinė medžiaga. Jis perneša kalcį, manganą, cinką, hormonus, medikamentus. Kepenų ligos sutrikdo albumino sintezę, jų kiekis plazmoje sumažėja. 50% visų kepenyse sintetinamų baltymų sudaro albuminai.
• Šlapimo rūgštis (UA) – šlapimo rūgšties rodiklis dažniausiai naudojamas podagrai ir hiperurikemijai (padidėjusiam šlapimo rūgšties kiekiui kraujyje) nustatyti ir stebėti gydymo eigą. Šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje priklauso nuo purininių nukleotidų apykaitos. Jos koncentracijos didėjimas kraujyje daugiausiai susijęs su baltymų pertekliumi (podagra) arba audinių griuvimu. Dažniausia hiperurikemijos priežastis – inkstų pažeidimai.
• Bendras Baltymas (TP) – skirtas bendrai  būklei įvertinti, padeda aptikti prastos mitybos būklę, žarnyno, kasos, kepenų ligas ir inkstų funkcijos sutrikimus. Žmogaus organizmo pagrindą sudaro baltymai. Jie įeina į visų audinių sudėtį. Įvairių medžiagų metabolizme dalyvauja baltymai, atliekantys specifines funkcijas.

• Skydliaukę stimuliuojantis hormonas (TSH/TTH) – tai hipofizės (smegenų dalies) išskiriamas hormonas, kurio pagrindinė funkcija yra stimuliuoti skydliaukę gaminti ir išskirti pagrindinius skydliaukės hormonus – tiroksiną (T4) ir trijodtironina (T3). T3 ir T4 yra esminiai hormonai, kurie reguliuoja organizmo metabolizmą, energijos lygį ir kitus svarbius fiziologinius procesus. TSH kiekis kraujyje yra itin jautrus skydliaukės veiklos rodiklis. Kai skydliaukės hormonų kiekis kraujyje yra per mažas, hipofizė išskiria daugiau TSH, kad skatintų skydliaukę gaminti daugiau hormonų. Atvirkščiai, jei skydliaukės hormonų lygis yra per didelis, TSH gamyba mažėja, siekiant sumažinti skydliaukės hormonų gamybą.

• Laisvas Tiroksinas (FT4) – skydliaukės hormonas. Kartu su laisvu trijodtironinu (FT4) jis reguliuoja medžiagų apykaitą organizme. Laisvas tiroksinas yra aktyvi tiroksino forma. Laisvo tiroksino nustatymas yra vienas svarbiausių skydliaukės patologijos rodiklių. Kartais jis naudojamas ir kitų patologinių būklių (pvz., sutrikusių mėnesinių) stebėjimui. FT4 dažniausiai nustatomas kartu su tireotropiniu hormonu (TSH). Laisvo tiroksino vertės padidėjimas ir TSH sumažėjimas rodo suintensyvėjusią skydliaukės veiklą (hipertirozę). Laisvo tiroksino vertės sumažėjimas ir TSH padidėjimas rodo nepakankamą skydliaukės funkciją (hipotirozę).
• Laisvas Trijodtironinas (FT3) – skydliaukės hormonas, kuris pasižymi į tiroksiną panašiu periferiniu poveikiu. Jis pasigamina iš tiroksino. Didžioji šio hormono dalis susidaro ne skydliaukėje, bet periferijoje (kepenyse, inkstuose, fibroblastuose). Laisvas trijodtironinas paprastai yra matuojamas kartu su tirotropinio hormono (TTH) ir laisvo tiroksino (FT4) tyrimais. Svarbiausias diagnostinis FT3 taikymas – trijodtironino toksikozės nustatymas. Esant tachikardijai ar proksimalinei miopatijai rekomenduojama atlikti laisvo trijodtironino tyrimą.
• Antikūnai prieš skydliaukės peroksidazę (ATPO) – rodiklis, naudojamas autoimuninių skydliaukės ligų diagnozavimui ir sekimui. Ankstyvas ATPO nustatymas leidžia laiku diagnozuoti autoimuninį procesą (pvz., autoimuninį tiroiditą) tokioje stadijoje, kai ryškios hipotirozės dar nėra, ir laiku jį koreguoti.

Tyrimas atliekamas iš veninio kraujo.

Tyrimo atsakymas pateikiamas per 1 darbo dieną el. paštu arba per www.e-pacientas.lt