Kiekvienas žmogus bent kartą per metus privalo profilaktiškai pasitikrinti savo sveikatą. Net jeigu nejaučiate jokių ligos simptomų, atliktas išsamus kraujo tyrimas leis įsitikinti, ar visi organai ir jų sistemos veikia sklandžiai, nėra kokių nors sutrikimų ar paslėptos ligos. Išsamiausioje maksimalioje vyro profilaktinio ištyrimo programoje surinkti visi svarbiausi, pagrindiniai tyrimai, kuriuos atlikę, galėsite jaustis ramūs dėl savo sveikatos.

• Bendrasis kraujo tyrimas (5DIF veninio kraujo tyrimas automatizuotu būdu) – tai pirminis kraujo tyrimas, rodantis kraujo forminių elementų (leukocitų, eritrocitų, trombocitų) kiekį, tūrį, formą, rūšinį pasiskirstymą, taip pat hemoglobino kiekį ir kraujo tirštumą. Jis gali parodyti uždegimą, mažakraujystę, bakterinio ar virusinio pobūdžio infekcijas, kraujo ligas. Jei tyrimas neatitinka normos, gali būti skiriami išsamesni tyrimai. Gali būti tiriamas veninis ir kapiliarinis kraujas (vaikams). Pagal rezultatus galima daryti išvadas apie imunitetą, organizmo gebą pernešti deguonį į ląsteles bei kraujo krešėjimą.

•  Šlapimo tyrimas – greitai atliekamas, neinvazyvus, tačiau labai informatyvus laboratorinis tyrimas, atspindintis inkstų, šlapimo takų ir kitų organų būklę. Net ir nesant
  patologijos įtarimų, šlapimo tyrimą profilaktiškai rekomenduojama atlikti bent kartą per metus. Geriausiai tyrimui tinka rytinis šlapimas, vidurinė jo porcija. Šlapimas tyrimui turi būti surenkamas tik į specialų, tam skirtą indelį, kurį galima įsigyti vaistinėse.

• PT / INR – Protrombino komplekso aktyvumas arba protrombino laikas. Šio tyrimo pagalba įvertinamas išorinės krešėjimo sistemos, priklausančių nuo vitamino K faktorių II,VII, X aktyvumas, bei V faktorius. Kadangi vit. K ir visi šie faktoriai sintetinami kepenyse, PT tyrimas taip pat gali būti atliekamas kepenų ligų diagnostikos bei jų gydymo kontrolės tikslais.

• H.Pylori antikūnai IgG – H.pylori (Helicobacter Pylori) bakterija yra randama skrandyje, jos buvimas kartu su kitais veiksniais gali būti glaudžiai susijęs su dvylikapirštės žarnos ir skrandžio opa bei lėtiniu aktyviu gastritu, taip pat yra nepriklausomas skrandžio vėžio rizikos veiksnys. H.Pylori IgG antikūnų nustatymas rodo esamą arba buvusią šio mikroorganizmo infekciją. H.Pylori IgG rodo lėtinį procesą ir gali išlikti keletą metų.

• Imunoglobulino E koncentracijos nustatymas. IgE dalyvauja alerginių reakcijų patogenezėje. IgE kiekis gali padidėti greito tipo (I tipo) alerginės reakcijos metu. Esant alergijai, bendrojo IgE kiekis kraujyje paprastai būna padidėjęs, tačiau ir radus normalią IgE koncentraciją serume, ne visada galima atmesti alergijos diagnozę.

• Natris – pagrindinis organizmo katijonas, reguliuojantis vandens apykaitos subalansavimą. Natrio koncentracija paprastai nustatoma vertinant elektrolitų-skysčių balansą, dehidrataciją. Natrio kiekis kraujyje padidėja esant šioms būklėms: dehidratacijai, Cushing sindromui, viduriavimui, nekompensuotam cukriniam diabetui, inkstų nepakankamumui ir kt. Natrio koncentracija kraujyje gali sumažėti: gydant diuretikais, esant hipotirozei, antinksčių nepakankamumui, nudegimams, natrio netekimui virškinamąjame trakte (vėmimas, viduriavimas, fistulės).

• Kalis – vienas svarbiausių mikroelementų žmogaus organizme, palaikantis sveiką inkstų, širdies, raumenų, nervų veiklą bei organizmo skysčių pusiausvyrą. Kalio kraujo tyrimas gali padėti stebėti arba diagnozuoti būkles kaip inkstų ligos, aukštas kraujospūdis ir širdies ligos, susijusios su sutrikusiu kalio kiekiu. Dažniausia kalio trūkumo priežastis – kalio netekimas su šlapimu dėl vaistų vartojimo (diuretikai), kurie padidina šlapinimąsi. Vėmimas, viduriavimas taip pat gali sukelti pernelyg didelį kalio netekimą iš virškinamojo trakto. Per didelį kalio kiekį organizme gali sukelti: inkstų liga, antinksčių sutrikimas – Adisono liga, nudegimai ar operacijos, 1 tipo cukrinis diabetas, mityba ir papildai – maisto produktų vartojimas kuriuose yra per daug kalio.

• Magnis – svarbus mikroelementas, kuris reikalingas širdies ir kraujagyslių, raumenų, nervų sistemos, kaulų funkcionavimui, padeda palaikyti normalius žmogaus organizmo biocheminius procesus.

• Kalcis – būtinas mikroelementas, reikalingas organizmui stiprinti kaulus, dantis ir jungiamuosius audinius, kontroliuoti raumenų susitraukimą ir atsipalaidavimą, palaikyti širdies veiklą, normalizuoti kraujo krešėjimo procesus, reguliuoti fermentines reakcijas, taip pat sklandžiai perduoti nervinius impulsus tarp ląstelių. Sveiko kalcio kiekio organizme palaikymas padeda sumažinti riziką susirgti ligomis, susijusiomis su aukštu kraujospūdžiu, ypač nėštumo metu. Taip pat mažina gaubtinės ir tiesiosios žarnos adenomų (nepiktybinių auglių) riziką. Kalcio trūkumo (hipokalcemija) simptomai: sumišimas ar atminties praradimas, kaulų skilimai ir lūžiai, raumenų spazmai, mėšlungis, traukuliai, rankų, kojų ir veido tirpimas ir dilgčiojimas, silpni ir trapūs nagai, sulėtėjęs plaukų augimas, odos suplonėjimas. Kalcio pertekliaus  simptomai: inkstų akmenų susidarymas, virškinimo sutrikimai – pykinimas ar vėmimas, prastas apetitas, vidurių užkietėjimas; padidėjęs troškulys, arba dažnesnis šlapinimasis dėl inkstų veiklos sutrikimo; nuovargis, sumišimas; kaulų skausmas, trapūs, lengvai lūžtantys kaulai.

• Geležis – mineralas, būtinas tinkamai hemoglobino (esančio raudonuosiuose kraujo kūneliuose), reikalingo deguoniui transportuoti kraujyje, funkcijai. Taip pat svarbus formuojant jungiamąjį audinį ir gaminant hormonus. Geležis įeina į hemoglobino ir mioglobino sudėtį. Geležies trūkumas pasitaiko žymiai dažniau negu perteklius. Geležies koncentracija sumažėja esant geležies deficitui, lėtiniams kraujavimams, lėtinėms ligoms (TBC, onkologinėms ir kt.), vitamino C nepasisavinimui.
  Tai gali lemti geležies stokos mažakraujystę, pablogėjusią bendrą organizmo, odos, plaukų, nagų būklę, energijos stoką. Geležies stokos anemija (mažakraujystė) – labiausiai paplitusi anemijos forma.

• Feritinas – pagrindinė feritino diagnostinė vertė yra ta, kad jis atspindi organizmo geležies atsargas. Jo sumažėjimas rodo geležies trūkumą. Feritinas – geriausias rodiklis diagnozuojant geležies deficitą. Feritino koncentracija gali padidėti esant lėtinėms ligoms, kepenų ligoms, navikams, hipertirozei, hemosiderozei ir kt.

• Gliukozės koncentracija serume. Gliukozė – pagrindinis organizmo angliavandenis ir parametras cukriniam diabetui nustatyti. Gliukozės kiekis veniniame kraujyje gali būti nustatomas tiriant serumą (kraujas imamas į paprastą biochemijai skirtą mėgintuvėlį be priedų). Padidėjęs gliukozės kiekis gali būti nustatomas, kai yra: diabetas, sutrikusi gliukozės tolerancija, Cushing sindromas, akromegalija, pankreatitas, kasos vėžys, feochromocitoma, tireotoksikozė, stresas (pvz., nudegimų metu), nėščiųjų diabetas, kai kurių medikamentų vartojimas. Sumažėjęs gliukozės kiekis gali būti nustatomas, kai yra: inkstų ligos, širdies ligos, badavimas, sepsis, insulino perdozavimas, nepavalgius po insulino vartojimo, antidiabetinių geriamųjų vaistų perdozavimas, insulinoma. Padidėjusios gliukozės simptomai: nuolatinis noras valgyti, nuovargis, dažnas šlapinimasis, troškulys, svorio netekimas, dažnesni infekciniai susirgimai (ypač šlapimo ir lytinių takų), išsausėjusi oda, dėmesio sukaupimo sunkumai, neaiškus matymas, blogai gyjančios žaizdos, impotencija. Sumažėjusios gliukozės simptomai: silpnumas, nuovargis, dusulys, rankų ir kojų tirpimas, burnos džiūvimas, dirglumas ir nemiga, odos blyškumas.

• Cholesterolis. Bendrojo cholesterolio kiekio padidėjimas kraujyje yra svarbiausias aterosklerozės rizikos veiksnys. Esant bendrojo cholesterolio kiekio padidėjimui ši rizika vertinama kartu su kitų jo frakcijų – MTL, DTL bei trigliceridų tyrimo rezultatais.

• Trigliceridai. Pagrindinis riebalų rūgščių šaltinis organizme. Trigliceridų nustatymas svarbus apibūdinant hiperlipidemijas ir įvertinant išeminės širdies ligos riziką. Asmenims, turintiems mažą DTL bei didelį trigliceridų kiekį, išeminės širdies ligos rizika daug didesnė nei tiems, kurių kraujyje šių pokyčių nenustatoma.

• DTL (Didelio Tankio Lipoproteinai) – „gerasis cholesterolis“, viena iš cholesterolio frakcijų. DTL padidėjimas, priešingai negu kitų cholesterolio frakcijų, sumažina išeminės širdies ligos riziką.Sumažėjimas šią riziką didina.

• MTL (Mažo Tankio Lipoproteinai) – „blogasis cholesterolis“. Padidėjęs MTL yra jautrus rodiklis ir kartu su cholesteroliu rodo padidėjusią aterosklerozės riziką, todėl jie yra pagrindiniai aterogenai. Tačiau visi rizikos veiksniai turėtų būti vertinami kompleksiškai, atlikus bendrojo cholesterolio ir visų jo frakcijų tyrimus.

• C-reaktyvus Baltymas (CRB). CRB – vienas geriausių uždegimo aktyvumo rodiklių. Esant infekcijai, audinių griuvimui, piktybinių navikų augimui, imunologinei patologijai, CRB koncentracija didėja. CRB rodiklio pokyčiai atsiranda praėjus 5-10 valandų nuo infekcijos pradžios. Maksimali rodiklio vertė pasiekiama maždaug per 24 valandas. Baigiantis uždegiminei reakcijai, CRB nukrinta iki normos lygio maždaug po paros. Todėl šio rodiklio nustatymas – ideali priemonė stebėti uždegiminį procesą, jo progresavimą ir regresavimą.

• Pankreatinė amilazė – specifiškiausias kasos uždegimo rodiklis. Jis nepadidėja esant kitiems patologiniams procesams, išskyrus tuos, kurie pažeidžia kasą. Šio rodiklio padidėjimas gali rodyti ūmų pankreatitą, lėtinio pankreatito paūmėjimą, dvylikapirštės žarnos perforaciją į kasą. Sumažėjimas kartais gali rodyti kasos vėžį.

• Kepenų fermentas AST/GOT – kepenų fermentas. Padidėjęs šio fermento aktyvumas vertinamas kaip kepenų ir širdies patologijos rodiklis. AST randama įvairiuose audiniuose, bet didžiausias šio fermento aktyvumas stebimas kepenyse ir skersaruožiuose (širdies ir skeleto) raumenyse, todėl AST koncentracijos padidėjimas pagrinde vertinamas kaip kepenų ir širdies patologijos rodiklis. Ji didėja esant kepenų ir tulžies takų patologijai (virusiniam hepatitui, apsinuodijimui alkoholiu ir toksinėmis medžiagomis, cirozei, infekcijoms, tulžies takų uždegimams, kepenų navikams), miokardo infarktui, raumenų patologijai. AST koncentracija paprastai ima didėti vėliau, negu ALT, tačiau padidėjusi išsilaiko ilgiau.

• Kepenų fermentas ALT/GPT – kepenų fermentas, vienas jautriausių kepenų pažeidimo rodiklių. Ypač didelis ALT koncentracijos padidėjimas nustatomas sergant ūmiu hepatitu (gali didėti net iki10-20 kartų). Mažesnis padidėjimas būdingas medikamentiniams, toksiniams, mechaniniams hepatitams, alkoholiniam kepenų suriebėjimui, kepenų augliams, tulžies takų uždegimams, skeleto raumenų traumoms, pankreatitui (kasos uždegimui). ALT daugiausia randama kepenų ląstelėse, mažiau – inkstuose, skersaruožių (širdies ir skeleto) raumenų ląstelėse, leukocituose. Kai kepenų ląstelės yra pažeidžiamos AST iš ląstelių vidaus pradeda skirtis į kraują, todėl jos koncentracija serume padidėja. Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos simptomus: skausmą ar maudimą po dešiniuoju šonkaulių lanku, pilvo pūtimą, apetito nebuvimą, odos ir gleivinių pageltimą, odos niežulį, šlapimo ir išmatų spalvos pokyčius.

• Gama gliutamiltransferazė (GGT) – vienas iš biocheminių tyrimų, padedantis įvertinti kepenų būklę. Saikingas GGT padidėjimas stebimas esant lėtiniam hepatitui, ūminiam virusiniam hepatitui be geltos. Didelis gamagliutamiltransferazės padidėjimas būdingas ūminiam alkoholiniam hepatitui, tulžies takų nepraeinamumui, kepenų navikams, ūminio virusinio hepatito cholestazinei formai. Kadangi GGT tyrimas labai jautrus alkoholiui, prieš tyrimą bent 24 valandas rekomenduojama nevartoti alkoholinių gėrimų. GGT tyrimas kai kuriais atvejais gali būti naudojamas kaip atrankinis, piktnaudžiavimo alkoholiu nustatymu.

• Bendras bilirubinas. Bilirubinas – gelsvai rudas pigmentas susidarantis iš hemoglobino ir kitų hemoproteinų prostetinės grupės hemo. Bendrąjį bilirubiną sudaro tiesioginis ir netiesioginis bilirubinas. Bendras bilirubinas – kepenų ir tulžies pūslės funkcijos rodiklis, taip pat jo kiekis gali padidėti esant hemolizei (raudonųjų kraujo kūnelių irimui). Esant patologijai, kai bilirubino susidaro daugiau arba sutrinka jo šalinimas, jo kiekis kraujyje padidėja. Jei bilirubino kiekis kraujo serume viršija 34,2 μmol/l, pageltonuoja odena bei odos paviršius (icterus) – susergama gelta.

• Tiesioginis bilirubinas – konjuguotas bilirubinas, gaminamas kepenyse ir su tulžimi patenkantis į žarnyną. Tiesioginio bilirubino tyrimas atliekamas kai norima ištirti kepenų ir tulžies takų patologiją. Jo koncentracija didėja, kai yra ūmus virusinis hepatitas, tulžies takų akmenligė, mechaninė gelta, citomegalo viruso infekcija, infekcinė mononukleozė, kepenų cirozė, parazitai kepenyse, metastazės kepenyse. Sergant tulžies sistemos ligomis, sutrinka bilirubino patekimas į hepatocitus, kaupimasis juose ir ekskrecija. Šioms ligoms būdinga įvairiai padidėjusi ir konjuguotojo (tiesioginio), ir nekonjuguotojo (netiesioginio) bilirubino koncentracija kraujo serume. Esant mechaninei tulžies takų obstrukcijai (kasos galvos vėžys, bendrojo tulžies latako vėžys, tulžies pūslės akmenligė, kasos galvos fibrozė ir kt.) kraujyje smarkiai padidėja tik tiesioginio (konjuguotojo) bilirubino kiekis.

• Kreatininas. Kreatininas – vienas iš svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių. Kreatininas susidaro raumenyse ir patekęs į kraują filtruojasi inkstų glomeruluose. Sutrikus filtracinei inkstų funkcijai, kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatinino filtracija priklauso nuo funkcionuojančių glomerulų kiekio. Jeigu funkciškai aktyvių glomerulų kiekis sumažėja, tuomet kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatininas yra galutinis kreatino metabolizmo produktas. Kreatinino kiekio padidėjimas – informatyvus inkstų nepakankamumo rodiklis. Kreatinino koncentracija taip pat gali priklausyti nuo amžiaus ir raumenų masės. Esant inkstų
  ligoms, šlapimo takų obstrukcijai, su amžiumi ir esant padidėjusiai raumenų masei kreatinino koncentracija kraujyje didėja. Sumažėjusi raumenų masė, raumenų distrofija, nėštumas gali įtakoti mažesnę kreatinino koncentraciją kraujyje. Kreatinino tyrimas dažniausiai atliekamas, kai reikia įvertinti inkstų glomerulų filtraciją, funkcionuojančių glomerulų skaičių ir inkstų ligos sunkumo laipsnį.

• Šlapimo rūgštis – šlapimo rūgšties rodiklis dažniausiai naudojamas podagrai ir hiperurikemijai (padidėjusiam šlapimo rūgšties kiekiui kraujyje) nustatyti ir stebėti gydymo eigą. Šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje priklauso nuo purininių nukleotidų apykaitos. Jos koncentracijos didėjimas kraujyje daugiausiai susijęs su baltymų pertekliumi (podagra) arba audinių griuvimu. Dažniausia hiperurikemijos priežastis – inkstų pažeidimai.

• Lipazė – vienas iš pankreatito rodiklių. Ūmaus pankreatito metu lipazės padidėjimas kraujyje išsilaiko ilgiau negu alfa amilazės. Rodiklio padidėjimas būdingas ūmiam pankreatitui, kasos navikams, lėtinėms tulžies takų ligoms. Sumažėjimas klinikinės reikšmės neturi.
  
  
• Vitaminas B12. Šis vitaminas yra būtinas užtikrinti sklandžią nervų sistemos veiklą, eritrocitų bei DNR gamybai. Vitaminas B12 gaunamas su maistu. Geriausi natūralūs jo šaltiniai yra gyvulinės kilmės maistas (mėsa, žuvis, sūris, kiaušiniai). Taip pat vitamino B12 pasisavinimas mažėja esant vitamino B12 stokos anemijai (mažakraujystei), skrandžio uždegimui (dėl autoimuninių ligų ar Helicobacter pylori infekcijos), vartojant skrandžio rūgštingumą mažinančius vaistus. Vitamino
  B12 stokos simptomai yra nespecifiniai: silpnumas, nuovargis, mieguistumas, rankų ar kojų aptirpimas ar dilgčiojimas, pusiausvyros sutrikimai, jėgos stoka. 

• Vitaminas D. Vitaminas D padeda organizmui pasisavinti kalcį, fosforą ir magnį, reguliuoja kalcio ir fosforo įsiurbimą žarnyne, padeda šioms medžiagoms išsilaikyti kauluose ir dantyse, padeda išvengti rachito, artrito ir osteoporozės, dalyvauja augimo ir brendimo procesuose, būtinas sveikai nervų sistemai ir imunitetui. Žmogaus organizme Vitaminas D susidaro veikiant ultravioletiniams spinduliams. Su maistu jo gaunama nedaug. Trūkstant vitamino D, vaikams vystosi rachitas, deformuojasi kaukolė ir stuburas, žandikauliai, sutrinka dantų augimas, atsiranda dėmių dantų emalyje, susilpnėja imunitetas, gali pasireikšti silpnumas, nuovargis, depresija.
  
  
• Chloras – vienas pagrindinių kūno anijoninių elektrolitų, jis padeda valdyti vandens kiekį ląstelėse bei organizmo skysčiuose (kraujas, limfa, tarpląstelinis skystis), padeda palaikyti kraujo tūrį ir pH. Chloras pagrinde gaunamas iš druskos, pašalinamas su šlapimu. Chloro koncentracijos padidėjimas ir sumažėjimas dažnai sutampa su natrio koncentracijos padidėjimu ir sumažėjimu. Koncentracijos kraujyje sutrikimai dažniausiai atsiranda dėl per didelio ar nepakankamo druskos kiekio vartojimo,
  dehidratacijos, lėtinių inkstų ligų, viduriavimo ir vėmimo.

• Fosforas – kaulų audinio ir nukleino rūgščių sudedamoji dalis. Fosforo metabolizmą reguliuoja prieskydinių liaukų hormonas parathormonas (PTH). Fosforo koncentracija kraujyje priklauso nuo jo pasisavinimo greičio žarnyne, jo metabolizmo kauluose ir išskyrimo per inkstus.Pagrindinė fosforo funkcija – kaulų ir dantų formavimasis. Fosforas taip pat svarbus pieno gamybai krūtimi maitinančioms mamoms, padeda palaikyti sveiką inkstų, raumenų, širdies plakimo bei nervų signalų siuntimo funkcijas. Fosforas taip pat reikalingas, kad organizmas gamintų baltymus ląstelių ir audinių augimui, priežiūrai ir atstatymui. Fosforas taip pat padeda organizmui gaminti ATP – molekulę, kurią organizmas naudoja energijai kaupti. Kad organizmas pasisavintų fosforą reikalingas vitaminas D. Inkstai kontroliuoja fosforo kiekį kraujyje filtruodami papildomą fosforo kiekį ir pašalindami jį su šlapimu.

• Šlapalas (Urea). Šlapalas – vienas svarbiausių inkstų funkcijos rodiklių. Šlapalas yra galutinis
  baltymų apykaitos produktas, sintezuojamas kepenyse. Šlapalo koncentracija organizme priklausonuo to, kaip greit jį gamina kepenys ir kaip greit išskiria inkstai. Kartu su kreatininu šis parametras naudojamas inkstų funkcijai įvertinti. Abu rodikliai papildo vienas kitą. Šlapalo koncentracija mažėja esant kepenų ligoms, kuomet sutrinka jo sintezė, taip pat nėštumo metu. Šlapalo koncentracijai taip pat gali turėti baltyminio maisto vartojimas. Gausus baltymų vartojimas šlapalo koncentraciją gali padidinti, tuo tarpu badaujant ji mažėja.

• Bendrasis baltymas. Bendrojo baltymo tyrimas skirtas bendrai paciento būklei įvertinti, padeda aptikti prastos mitybos būklę, žarnyno, kasos, kepenų ligas ir inkstų funkcijos sutrikimus. Bendro baltymo kiekis kraujyje didėja, kai yra: organizmo dehidratacija, ūmios ir lėtinės infekcijos, autoimuninės ligos, aktyvus lėtinis hepatitas, kepenų cirozė, mielominė liga ir kt.. Bendro baltymo kiekis kraujyje mažėja esant: inkstų patologijai (nefroziniam sindromui), enteritams, kepenų ligoms,
  karščiavimui.

• Testosteronas – vyriškas lytinis hormonas, gaminamas pagrinde sėklidėse (nedideli kiekiai šio hormono gali būti gaminami antinksčiuose, moterims – kiaušidėse). Šis hormonas lemia vyro lytinių organų formavimąsi, antrinių lytinių požymių atsiradimą, reguliuoja spermatozoidų gamybą, nuo jo kiekio organizme priklauso energijos lygis ir nuotaika, libido (lytinis potraukis), potencija, miego kokybė. Nuo 30 metų amžiaus testosterono kiekis organizme ima mažėti. Testosterono
  stygiaus simptomai vyrams: sumažėjęs lytinis potraukis, erekcijos sutrikimai, prastas miegas, depresija.

• CEA – gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio žymuo. Rečiau gali rodyti kasos, plaučių, krūtų, skrandžio, skydliaukės, moters lytinių organų vėžį. Nedidelis ir vidutinis CEA rodiklio padidėjimas kartais gali rodyti kitas žarnyno, kasos, kepenų ir plaučių ligas (kepenų cirozę, lėtinį hepatitą, pankreatitą, opinį kolitą, Krono ligą ir kt.). Rūkantiesiems CEA koncentracija taip pat gali būti šiek tiek padidėjusi.

• PSA – prostatos specifinis antigenas naudojamas prostatos vėžiui diagnozuoti ir sekti jo gydymo eigą. Šio tyrimo pagalba galima atlikti vėžio skryningą pagal kraujo tyrimo testą, todėl jis gali būti atliekamas sveikiems vyrams, siekiant nustatyti prostatos vėžiu sergančius asmenis. PSA rodiklis leidžia aptikti prostatos vėžį ankstyvoje stadijoje. Jis gana jautriai reaguoja ir į uždegiminį procesą. Bent dvi paras iki laboratorinio PSA tyrimo pradžios turėtų būti vengiama įvairių manipuliacijų,
  susijusių su prostatos mechaniniu dirginimu (biopsija, rektalinis tyrimas, važiavimas dviračiu, ergometrija, cistiskopija, lytiniai santykai). Retai rodiklis gali padidėti esant gerybinei prostatos hiperplazijai.

• LPSA – Laisvas prostatos specifinis antigenas. Jeigu nustatoma ribinė, neaiški PSA koncentracija,
  tuomet rekomenduojama papildomai nustatyti laisvą PSA. Šių dviejų rodiklių derinimas dar
  specifiškiau padeda diagnozuoti prostatos vėžį ir atrinkti ligonius tolesniam tyrimui.

• Ca 19-9 – kasos, žarnyno, skrandžio, tulžies latakų vėžio žymuo. Ypač specifiškas kasai. Ca 19-9 koncentracija kraujyje tiesiogiai susijusi su naviko dydžiu ir stadija (jeigu navikas didesnis, bus didesnė ir vėžio žymens reikšmė). Saikingai padidėjusios rodiklio reikšmės kai kuriais atvejais gali būti randamas ir nevėžinių ligų atvejais – ūmaus ir lėtinio hepatito, tulžies takų cholestazės, cistinės fibrozės, pankreatito, reumatinių ligų.

• Cyfra 21-1- nesmulkialąstelinio plaučių vėžio laboratorinis rodiklis. Naudingas nesmulkialąstelinio ir ypač plokščialąstelinio plaučių vėžio diagnostikai. Kai kada rekomenduojamas šlapimo pūslės vėžio pooperaciniam monitoringui. Jeigu Cyfra21-1 ženkliai padidėja, tai dažniausiai būna bronchogeninio plaučių vėžio požymis.

• Ca 72-4 – skrandžio, kiaušidžių, stemplės, storosios žarnos vėžio žymuo. Ypač specifiškas skrandžiui. Ca 72-4 koncentracija proporcinga naviko dydžiui ir išplitimui. Nedidelis padidėjimas gali būti ir esant kai kurioms uždegiminėms virškinamojo trakto, kiaušidžių ligoms.

• AFP – alfa fetoproteinas taikomas tiriant dvi patologijų grupes: 1) onkologiją; 2) nėštumo patologiją. Onkologijoje AFP naudojamas sekti pirminį kepenų vėžį bei reprodukcinės sistemos navikus. Skydliaukę stimuliuojantis hormonas (TSH). TSH yra vienas svarbiausių skydliaukės funkcijos rodiklių. Šį hormoną gamina priekinė hipofizės dalis. TSH stimuliuoja tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) sekreciją organizme. TSH – tai hormonas, kurio koncentracija kraujyje atvirkščiai proporcinga tiroksino ir trijodtironino koncentracijai. TSH nustatymas naudojamas pirminei skydliaukės ligų diagnostikai, po skydliaukės chirurginio pašalinimo ir taikant gydymą L-
  tiroksino preparatais.

• Laisvas Tiroksinas (FT4) – skydliaukės hormonas. Laisvas tiroksinas yra aktyvi tiroksino forma. Laisvo tiroksino nustatymas yra vienas svarbiausių skydliaukės patologijos rodiklių. FT4 dažniausiai nustatomas kartu su TSH.

• Laisvas Trijodtironinas (FT3) – skydliaukės hormonas, kuris pasižymi į tiroksiną panašiu periferiniu poveikiu. Jis pasigamina iš tiroksino. Didžioji šio hormono dalis susidaro ne skydliaukėje, bet periferijoje (kepenyse, inkstuose, fibroblastuose). Laisvas trijodtironinas paprastai yra matuojamas kartu su tirotropinio hormono (TTH) ir laisvo tiroksino (FT4) tyrimais. Svarbiausias diagnostinis FT3 taikymas – trijodtironino toksikozės nustatymas.

• Antitiroperoksidazė (ATPO) – vienas svarbiausių skydliaukės autoimuninio proceso rodiklių. Ankstyvas ATPO nustatymas leidžia laiku diagnozuoti autoimuninį procesą (pvz., Hashimoto tiroiditą) tokioje stadijoje, kai ryškios hipotirozės dar nėra, ir laiku jį koreguoti. Antikūnai prieš ciklinį citrulininį peptidą (anti-CCP) – vienas geriausių reumatoidinio artrito laboratorinių rodiklių. Rodiklio padidėjimo laipsnis rodo reumatoidinio artrito prognozę ir ligos agresyvumą (kuo didesnė rodiklio vertė, tuo eiga agresyvesnė). Palyginti su reumatoidinio faktoriaus tyrimu, anti-CCP šiek tiek specifiškesnis ir jautresnis, ypač ankstyvose reumatoidinio artrito stadijose.

• Reumatoidinis faktorius (RF) – reumatoidinio faktoriaus laboratorinis tyrimas patogus artritų diferencinei diagnostikai bei jų eigos prognozei įvertinti. Nedidelis RF koncentracijos padidėjimas gali būti nesusijęs su reumatoidiniu artritu. Esant didesnei reumatoidinio faktoriaus koncentracijai kraujyje, reumatoidinio proceso tikimybė yra proporcingai didesnė. Koncentracijos dydis koreliuoja su reumatoidinio proceso aktyvumu. Kartais Reumatoidinio faktoriaus padidėjimas nustatomas ir
  sergant kitomis autoimuninėmis reumatinėmis bei nereumatinėmis ligomis (pvz., sistemine raudonąja vilklige, Sjogreno sindromu, lėtinėmis kepenų ligomis, parazitinėmis ir virusinėmis infekcinėmis ligomis ir kt.)

• ŽIV (Antikūnų prieš Žmogaus Imunodeficito Virusą kokybinis nustatymas) – šis tyrimas nustato, ar antikūnų kraujyje rasta, ar nerasta. Jei antikūnų randama, reikalingas patvirtinamasis tyrimas. Tam, kad testas būtų tikslus, turi praeiti 23-90 dienų nuo galimos užsikrėtimo datos, nes organizme turi pasigaminti pakankamai antikūnų.

• Šarminė fosfatazė yra gaminama kepenyse, kauluose, žarnyne, placentoje, inkstuose, plaučiuose. Tai informatyvus kepenų ir kaulų patologijos rodiklis. Kepenyse šarminės fosfatazės padidėjimas susijęs su mechanine tulžies nutekėjimo kliūtimi (akmuo, kasos galvutės navikas, cista, kepenų pūlinys, parazitai ir kt.). Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šarminės fosfatazės koncentracija kraujyje gali padidėti po valgio, todėl kraujas šiam tyrimui turi būti imamas nevalgius.

• Kreatinkinazė (CK-NAC). Daugiausia kreatinkinazės randama skersaruožiuose skeleto ir širdies raumenyse bei smegenų audinyje. Kiekviename organe randama kitoks skirtingų kreatinkinazės izofermentų santykis. Bendros kreatinkinazės padidėjimas serume būdingas miokardo infarktui, Duchenne miodistrofijai, polimiozitui, raumenų traumai, galvos traumai ir kt.

• Hbs Ag (Hepatito B Paviršinis Antigenas). Hepatito B paviršinis antigenas (HBsAg) yra tiriamas įtariant užsikrėtimą hepatito B virusu. Jis aptinkamas asmenų, sergančių ūmiu arba lėtiniu virusiniu hepatitu B, kraujyje. HBsAg atsiranda 2-6 savaitę po užsikrėtimo hepatito B virusu. Šį antigeną turintis asmuo gali platinti hepatito B virusinę infekciją. HbsAg gali būti aptinkamas kraujyje 40- 120 dienų po užsikrėtimo. Esant ūmiai ligos formai HBsAg antigeno koncentracija kraujyje greitai didėja ir sveikimo periodu mažėja. Esant lėtinei ligos formai nedidelė HbsAg koncentracija ligonio serume gali būti nustatoma keletą metų. HBsAg tyrimas gali būti kiekybinis arba kokybinis.

• Anti–HCV (Hepatito C Viruso Antikūnai). Po kontakto su hepatito C virusu žmogaus imuninė sistema ima gaminti specifinius antikūnus prieš ligos sukėlėją. Ant-HCV ima gamintis praėjus 1,5-2 mėnesiams nuo užsikrėtimo ir išlieka visą gyvenimą. Todėl radus antikūnų prieš hepatito C virusą kraujyje, negalima pasakyti ar asmuo šiuo metu serga ūmiu, lėtiniu hepatitu, ar ligą jau yra persirgęs. Patikslinimui yra atliekami papildomi hepatito C tyrimai (hepatito C RNR tyrimas).

Tyrimas atliekamas iš kraujo.

Atsakymas pateikiamas per 1-3 darbo dienas el. paštu arba per www.e-pacientas.lt