INKSTŲ FUNKCIJOS TYRIMAI

•  Kreatininas – vienas iš svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių.Kreatininas susidaro raumenyse ir patekęs į kraują filtruojasi inkstų glomeruluose. Sutrikus filtracinei inkstų funkcijai, kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatinino filtracija priklauso nuo funkcionuojančių glomerulų kiekio. Jeigu funkciškai aktyvių glomerulų kiekis sumažėja, tuomet kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatininas yra galutinis kreatino metabolizmo produktas. Kreatinino kiekio padidėjimas – informatyvus inkstų nepakankamumo rodiklis. Kreatinino koncentracija taip pat gali priklausyti nuo amžiaus ir raumenų masės. Esant inkstų ligoms, šlapimo takų obstrukcijai, su amžiumi ir esant padidėjusiai raumenų masei kreatinino koncentracija kraujyje didėja. Sumažėjusi raumenų masė, raumenų distrofija, nėštumas gali įtakoti mažesnę kreatinino koncentraciją kraujyje. Kreatinino tyrimas dažniausiai atliekamas, kai reikia įvertinti inkstų glomerulų filtraciją, funkcionuojančių glomerulų skaičių ir inkstų ligos sunkumo laipsnį.

• Šlapalas (Urea). Šlapalas – vienas svarbiausių inkstų funkcijos rodiklių. Šlapalas yra galutinis baltymų apykaitos produktas, sintezuojamas kepenyse. Šlapalo koncentracija organizme priklauso nuo to, kaip greit jį gamina kepenys ir kaip greit išskiria inkstai. Kartu su kreatininu šis parametras naudojamas inkstų funkcijai įvertinti. Abu rodikliai papildo vienas kitą. Šlapalo koncentracija mažėja esant kepenų ligoms, kuomet sutrinka jo sintezė, taip pat nėštumo metu. Šlapalo koncentracijai taip pat gali turėti baltyminio maisto vartojimas. Gausus baltymų vartojimas šlapalo koncentraciją gali padidinti, tuo tarpu badaujant ji mažėja.

• Šlapimo rūgštis – šlapimo rūgšties rodiklis dažniausiai naudojamas podagrai ir hiperurikemijai (padidėjusiam šlapimo rūgšties kiekiui kraujyje) nustatyti ir stebėti gydymo eigą. Šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje priklauso nuo purininių nukleotidų apykaitos. Jos koncentracijos didėjimas kraujyje daugiausiai susijęs su baltymų pertekliumi (podagra) arba audinių griuvimu. Dažniausia hiperurikemijos priežastis – inkstų pažeidimai.

KEPENŲ IR KASOS FUNKCIJOS TYRIMAI

• Kepenų fermentas AST/GOT – kepenų fermentas. Padidėjęs šio fermento aktyvumas vertinamas kaip kepenų ir širdies patologijos rodiklis. AST randama įvairiuose audiniuose, bet didžiausias šio fermento aktyvumas stebimas kepenyse ir skersaruožiuose (širdies ir skeleto) raumenyse, todėl AST koncentracijos padidėjimas pagrinde vertinamas kaip kepenų ir širdies patologijos rodiklis. Ji didėja esant kepenų ir tulžies takų patologijai (virusiniam hepatitui, apsinuodijimui alkoholiu ir toksinėmis medžiagomis, cirozei, infekcijoms, tulžies takų uždegimams, kepenų navikams), miokardo infarktui, raumenų patologijai. AST koncentracija paprastai ima didėti vėliau, negu ALT, tačiau padidėjusi išsilaiko ilgiau.

• Kepenų fermentas ALT/GPT – kepenų fermentas, vienas jautriausių kepenų pažeidimo rodiklių. Ypač didelis ALT koncentracijos padidėjimas nustatomas sergant ūmiu hepatitu (gali didėti net iki10-20 kartų). Mažesnis padidėjimas būdingas medikamentiniams, toksiniams, mechaniniams hepatitams, alkoholiniam kepenų suriebėjimui, kepenų augliams, tulžies takų uždegimams, skeleto raumenų traumoms, pankreatitui (kasos uždegimui). ALT daugiausia randama kepenų ląstelėse, mažiau – inkstuose, skersaruožių (širdies ir skeleto) raumenų ląstelėse, leukocituose. Kai kepenų ląstelės yra pažeidžiamos AST iš ląstelių vidaus pradeda skirtis į kraują, todėl jos koncentracija serume padidėja. Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos simptomus: skausmą ar maudimą po dešiniuoju šonkaulių lanku, pilvo pūtimą, apetito nebuvimą, odos ir gleivinių pageltimą, odos niežulį, šlapimo ir išmatų spalvos pokyčius.

• Šarminė fosfatazė yra gaminama kepenyse, kauluose, žarnyne, placentoje, inkstuose, plaučiuose. Tai informatyvus kepenų ir kaulų patologijos rodiklis. Kepenyse šarminės fosfatazės padidėjimas susijęs su mechanine tulžies nutekėjimo kliūtimi (akmuo, kasos galvutės navikas, cista, kepenų pūlinys, parazitai ir kt.). Šarminės fosfatazės koncentracija taip pat gali padidėti nėštumo metu, vaikams intensyvaus kaulų augimo stadijoje, bei esant kaulų patologijai. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šarminės fosfatazės koncentracija kraujyje gali padidėti po valgio, todėl kraujas šiam tyrimui turi būti imamas nevalgius.

• Gama gliutamiltransferazė (GGT) – vienas iš biocheminių tyrimų, padedantis įvertinti kepenų būklę. Saikingas GGT padidėjimas stebimas esant lėtiniam hepatitui, ūminiam virusiniam hepatitui be geltos. Didelis gamagliutamiltransferazės padidėjimas būdingas ūminiam alkoholiniam hepatitui, tulžies takų nepraeinamumui, kepenų navikams, ūminio virusinio hepatito cholestazinei formai. Kadangi GGT tyrimas labai jautrus alkoholiui, prieš tyrimą bent 24 valandas rekomenduojama nevartoti alkoholinių gėrimų. GGT tyrimas kai kuriais atvejais gali būti naudojamas kaip atrankinis, piktnaudžiavimo alkoholiu nustatymui.

• Pankreatinė amilazė – specifiškiausias kasos uždegimo rodiklis. Jis nepadidėja esant kitiems patologiniams procesams, išskyrus tuos, kurie pažeidžia kasą. Šio rodiklio padidėjimas gali rodyti ūmų pankreatitą, lėtinio pankreatito paūmėjimą, dvylikapirštės žarnos perforaciją į kasą. Sumažėjimas kartais gali rodyti kasos vėžį

• De Ritis koeficientas – apskaičiuotas kepenų fermentų AST/ALT santykis. Sveikų žmonių jis yra 1,33 ± 0,42. Šio santykio padidėjimas būdingas širdies pakenkimui, o sumažėjimas rodo kepenų patologiją. De Ritis koeficientas gali būti naudojamas pirminiam kepenų ligų diferencijavimui.

• Bendrasis kraujo tyrimas (5DIF veninio kraujo tyrimas automatizuotu būdu) – tai pirminis kraujo tyrimas, rodantis kraujo forminių elementų (leukocitų, eritrocitų, trombocitų) kiekį, tūrį, formą, rūšinį pasiskirstymą, taip pat hemoglobino kiekį ir kraujo tirštumą. Jis gali parodyti uždegimą, mažakraujystę, bakterinio ar virusinio pobūdžio infekcijas, kraujo ligas. Jei tyrimas neatitinka normos, gali būti skiriami išsamesni tyrimai. Gali būti tiriamas veninis ir kapiliarinis kraujas (vaikams). Pagal rezultatus galima daryti išvadas apie imunitetą, organizmo gebą pernešti deguonį į ląsteles bei kraujo krešėjimą.

• Gliukozės koncentracija serume. Gliukozė – pagrindinis organizmo angliavandenis ir parametras cukriniam diabetui nustatyti. Gliukozės kiekis veniniame kraujyje gali būti nustatomas tiriant serumą (kraujas imamas į paprastą biochemijai skirtą mėgintuvėlį be priedų). Padidėjęs gliukozės kiekis gali būti nustatomas, kai yra: diabetas, sutrikusi gliukozės tolerancija, Cushing sindromas, akromegalija, pankreatitas, kasos vėžys, feochromocitoma, tireotoksikozė, stresas (pvz., nudegimų metu), nėščiųjų diabetas, kai kurių medikamentų vartojimas. Sumažėjęs gliukozės kiekis gali būti nustatomas, kai yra: inkstų ligos, širdies ligos, badavimas, sepsis, insulino perdozavimas, nepavalgius po insulino vartojimo, antidiabetinių geriamųjų vaistų perdozavimas, insulinoma. Padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje gali pasireikšti šiais simptomais: nuolatinis noras valgyti, nuovargis, dažnas šlapinimasis, troškulys, svorio netekimas, dažnesni infekciniai susirgimai (ypač šlapimo ir lytinių takų), išsausėjusi oda, dėmesio sukaupimo sunkumai, neaiškus matymas, blogai gyjančios žaizdos, impotencija. Kai gliukozės kiekis kraujyje sumažėja, gali pasireikšti šie simptomai: silpnumas, nuovargis, dusulys, rankų ir kojų tirpimas, burnos džiūvimas, dirglumas ir nemiga, odos blyškumas.